nuvirbti

nuvir̃bti intr. J.Jabl, Skr 1. DŽ, KzR, Up, Trg nusmailėti, nuplonėti, nustypti: Nuvir̃bęs medis, t. y. tuo nuo kamieno nusmailęs J. Tas medis nuvirbęs, iš jo lentų neišpjausi Jrb. Šiemet javai nekoki: visi tik nuvir̃bę, pageltę Mrj. Tai gražiai eglė į viršų nuvir̃bus Kt. Per daug nuvir̃bę šitie rąsteliai – netiks stulpams Lkč. Berželiai nevienodai nuvir̃bę PnmA. Tavo lazda par daug į galą nuvir̃bus Vdžg. Dobilai neprasikeroję, nuvir̃bę Rs. 2. Db, Klvr, Vlkv sumenkti, sublogti, sunykti: Jau tep buvo plonas, o kai išė[jo] į karuomenę, tai visai nuvir̃bo Gs. Į šikną nuvir̃bus (plona, sudžiūvus) Gs. Nieko sau būt merga, kad nebūt tokia nuvir̃bus Alk. Prasta tę karvė – į užpakalį tokia nuvir̃bus Alk. Prastos veislės paršai – nuvir̃busiu pasturgaliu Žvr. Nuvir̃bus, nusmailėjus [merga] – lyg silkė Jrb. Ant sėdynės tik oda: nuvir̃bęs – kelnės nesilaiko Jrb. I veidas sublogo, i nosis nuvir̃bo Rs. Tos karvės strėnos nuvir̃busios kai nudrožtos Vdk. ^ Nuvirbęs kap virbalas Krok. ║ nusišerti, nušiurti: Lapių ten yr, ale uodegos nuvir̃busios Vdk. Tos kasikės visai jau nuvir̃busios – geriau nusikirpk Stak. 3. Vdk nulinkti, nukarti: Medžių šakos nuvir̃busios Skr. Kokios to šuns nuvir̃busios ausys! Jrb. Nuvir̃bę ūsai Jrb. 4. prk. nuliūsti, nusiminti: Ko sėdi toks nuvir̃bęs, ar jau galą jauti? Jrb. \ virbti; išvirbti; nuvirbti; pravirbti